Susitikimai

Antradienis, 12 Birželis 2012 10:47 Administratorius
Spausdinti


                                           džiūstantimar m

                                           ašara

                                           ak –

                                           gyvenimas

                                           o kad jis būtų

                                           bent ryžio

                                           grūdelis –

                                           ak

                                                                 ( Birutė Mar ).

                      Štai ir praūžė ,,Poezijos pavasaris“ pro Biržus. Užsuko jis ir į ,,Atžalyną“. Sutapo poezijos valanda su projekto ,,Aukštosios kultūros impulsai mokykloms ( AKIM )“ organizuojama kūrybos pamoka.

                      Teko pabūti su aktore, režisiere, poete, rašytoja, japoniškojo šokio žinove, keliautoja Birute Marcinkevičiūte - Mar. Marios... jūra... dievybė, griaunanti ir kurianti iš naujo...

                      ,,Negaliu sukurti spektaklio, asmeniškai neišgyvenusi visos savo personažo kančios, nepabuvusi jo kailyje. Tai skausmingiausia teatre. Čia, kaip ir gyvenime, galioja tie patys dėsniai. Kad šį tą suvoktum, įgytum išminties, įgautum patirties, turi ,,pereiti“ per likimo paruoštus išbandymus, įveikti sunkumus ir – atsiriboti. Taigi aktoriaus profesija dar moko, kaip reikia gyventi. Jausti tą dieną, kurti ateitį, o ne tempti iš paskos tai, ko jau nebėra, kas praėjo“, - kalba Birutė Mar (2011 metais Vroclave išleistoje knygoje ,,Birutė Mar. Be kaukės“).

                      Pirmąkart pasijutau rami – atsiribojusi... Tai, kad bandau aprėpti neįmanoma, susivokiau tik dabar. Reikia ,,išrašyti“ pyktį, abejones, galvojimus... Birutė kalbėjo apie kūrybą, kaip ji gimsta. DOVANOJO mums save – savo išpažinimus... savo knygą ,,Marija ir Pūkelis“( beje, prisipažino, jog niekada netikėjusi, kad kada nors rašysianti vaikams). ,,Žodžiai tvyro erdvėje, tik reikia juos pasiimti“, - sakė poetė.

                      Aš taip norėjau savo mokiniams Birutės Mar pamokos ,,Kūrybos prigimtis. Jos įvairialypiškumas, autentiškumas. Kūryba kaip galimybė pažinti save.“ Išsipildė ( neišsipildė?)... Supratau – dar ir dar kartą – kad po vieną ,,mes tik maži lašiukai“:

                                            mažyčiai lašiukai,

                                           į žemę nušokam

                                           visai kaip nykštukai

                                           paplaukom laiveliais,

                                           paskraidom drugeliais,

                                           aplankom šalių daug,

                                           kalnų ir pievelių...

                                                                 ( iš knygos ,,Marija ir Pūkelis“).

                      Bet tik įsiliedami į didžiulį vandenyną mes esam ,,labai didelis žmogus“. Tada tik gali tapti laisvas. Vienas tu labai ribotas, tu nieko negali, užsidarydamas tu siaurini savo gyvenimą, tu pasensti. Tokios mintys grįžta šiandien...

                      O vaikams poezijos pamokoje skaitė Robertą Danį. Ir pasakojo: gražios sielos buvęs, 45 – erių išėjęs iš gyvenimo - tiesiog sustojo širdis. Jo mokytoja buvo meilė, o svarbiausia kūryboje – nuoširdumas. O skaitė du eilėraščius. Vieną iš jų:

                                           Mylėti taip, kad skaudėtų,

                                           Mylėti taip, kad geltų.

                                           Kad visą kraują išlietum,

                                           Kad dangų širdy pakeltum.

                                           Net jei neliktų nieko.

                                           Mylėti. Aklai mylėti.

                                           Tą karštą vasarą sniegu

                                           Baltu ir tyliu tikėti.

                      Bet kaip skaitė.... Vaikų akys, rimti, susikaupę veidai, dėmesio koncentracija... tokia iškalbinga tyla... Vėliau poetė pripažins, jog vaikams greit atsibosta, tu rizikuoji, kad netaptum nuobodus. Pritariau: dėstyti literatūrą irgi sunku. Jeigu įdomu, jie pradeda ploti, prašo dar skaityti... O aktorės meistriškumui vaikai plojo ir plojo.

                      Dar išliko pasakojimas apie Japoniją. Ten ji stažavosi, šešis mėnesius mokėsi tradicinio Nihon Buyo šokio bei Noh teatro. Knygoje ,,Kokoro“ užrašė tai, kuo gyveno:

                      ,,KOKORO – tai širdis.

                      Širdis – namai, o aplink – pasaulis po mėnuliu, švytinti, drebanti, skubanti žemė, kelionė iš vieno pasaulio krašto į kitą...

                                                                 * * *

                      Paskui viskas virs kasdienybe.

                      Balti tabi bateliai, jukata, vėduoklė... Tyla ir lėtas nusilenkimas Mokytojui prieš kylant į sceną...“

                      Išliko pripažinimas, jog Japonijoje tokie ramūs žmonių veidai... ten irgi yra visko, bet žmonių veidai ramūs ramutėliai. Lietuviai daugiau maištininkai, o ten... tyla ir lėtas nusilenkimas žmogui, toji švara ir tvarka ( palikti batus už durų, nepalikti nė dulkelės ) išmokė atsirinkti esminius dalykus, atmesti tai, kas nesvarbu, išmokė minimalizmo ir ramybės. Japoniškasis nuolankumas, susitaikymas, jog žmogus pats nieko negali, yra labai gražus... Mes esam tik laidininkai, per mus teka Aukščiausioji jėga ir per mus Ji veikia... Kai tai suvoki, užvaldo ramybė.

                      Dar Birutė vaikams teigė, jog visas ,,matematikas“ jie pamirš vos išėję iš mokyklos. Liks visai kiti dalykai: kažkokio mokytojo švelnumas, pyktis... kažkokie pasakyti žodžiai, mintis...

                      Jutau, jog viešnia tyliai atmetinėjo tai, kas nesvarbu, nieko neklausinėjo, tik paklausė, ar kas bandė kurti, ar matėm spektaklį ,,Jis ir Ji“ – pagal Jono Biliūno ir Julijos Janulaitytės – Biliūnienės laiškus. Mokiniai labai gerai priima šį dviejų aktorių spektaklį, pilnutėlė salė, o veidai kaip užhipnotizuoti. ( ,,Kartais per mėnesį man tenka suvaidinti po 5 – 6 savo monospektaklius. Tai labai daug. Turint galvoje, kad daug vaidinu ir kituose teatro repertuaro spektakliuose“).

                      Kai paklausiau, ar išties monospektaklio aktoriui ne per sunku ( juk minimalių, tikslių detalių spektakliuose matai kone visą žmogaus gyvenimą), aktorė atsakė neįsivaizduojanti gyvenimo be šio darbo. Jos svajonė – sukurti spektaklį pagal F. Dostojevskio kūrybą.

                      O paklausus, ar išties aktoriaus vaidmuo – tai išpažintis žiūrovui, Birutė Mar atsakė: ,,Visa kūryba – išpažintis“. Ir kaip linkėjimą skaitė savo eilėraštį ,,Kelionė“ iš knygos ,,Cinamonu kvepiantys namai“:

                      nupirkti pieno visoms elgetoms moterims

                      priešus mintimis apkabinti, iš tolo linkėti ramybės

                      ( nes nėra draugų nei priešų – tik mokytojai )

                                           <...>

                      dieną praėjusią paukščiams sulesint, užmiršt ir būsimą

                      atrakint visus kambarius, širdies kertes atlapoti

                      priglausti kiekvieną neprašytą, nelaukiamą, svetimą...

                      atminti – viskas tėra pirma ir paskutinė akimirka

                      kaip atmena vaikas, mokytis neužaugti,

                      nelaukti, atrišti visus siūlus –

                      kad nebegimtum žmogum, vėl

                      gimtum vėju, lašu,

                      jūra

                      O atsisveikinant, dėkojant, palydint poetė, mįslingai žvelgdama į pakalnučių puokštę rankoje, į Budos portretą fotomenininko Ramūno Danisevičiaus fotografijoje ant kabineto sienos, suokalbiškai dėkojo už supratimą.

                      Taigi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos parengtas projektas ,,Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ sėkmingai prasidėjo. Tai jau antroji pamoka ,,Atžalyne“. Gegužės pradžioje pas mus svečiavosi dailininkė tekstilininkė, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto dėstytoja Marijona Sinkevičienė. Liekame su viltimi laukti kitų kūrėjų pamokų ateinančiais mokslo metais.

                                             Literatūros mokytoja, projekto ,,AKIM“ koordinatorė

                                             Biržų ,,Atžalyno“ mokykloje Idalija Marcinkevičiūtė.