Šiais metais jau penktą kartą iniciatyva „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“ turėjo sujudinti ir mūsų Mokyklos bendruomenę. Visi – mokiniai ir jų tėvai, pedagogai – buvo kviečiami įsijungti į veiksmo savaitę, kuria siekiama apjungti kiekvieną asmenį bendram darbui mažinant patyčių paplitimą bei keičiant nuostatas. Šios savaitės tikslas nebuvo sustabdyti patyčias – to būtų nerealu tikėtis, kad ir kaip norėtume. Šia savaite dar kartą norėjome atkreipti bendruomenės dėmesį, kad patyčioms neturi likti vietos, kad skriaudėjai pamatytų, jog yra žmonių, kurie nepalaiko kitų skaudinimo ir nesitaiko su šia problema. Aš labai norėčiau, kad mokykla taptų vieta be patyčių, t.y. netoleruojame patyčių ir - vos tik ką nors pastebėję - kalbame su vaikais. KALBAME VISI, TAIP , MIELI BENDRUOMENĖS NARIAI, KALBAME VISI!
Žmonės kartais įsivaizduoja, kad kai kurie vaikai yra tokie geručiai, kad tiesiog nepajėgūs tyčiotis. KLAIDINGA NUOSTATA. Tyrimai rodo, kad patyčius (tas, kuris tyčiojasi) gali būti ir trejų metų vaikas. Bet kuriuo atveju, netinkamas elgesys turi būti stabdomas. Kita bėda ta, kad mokslas dar nežino, kodėl vieni vaikai tampa patyčiais, o kiti - ne. Yra šiek tiek įrodymų, kad kaltinti galima genus - tiesiog kai kuriems vaikams polinkis į tokį elgesį yra įgimtas. Taip pat yra įrodymų, kad vaikai iš agresyvių šeimų ir matantys tokį elgesį jį pradeda imituoti. Žodžiu, obuolys nuo obels dažnai netoli nurieda. Ir vis dėlto... tikrosios priežastys dar nėra aiškios, bet tai netrukdo mums, suaugusiems, TOKĮ ELGESĮ STABDYTI, NETYLĖTI.
Jeigu norime, kad vaikas turėtų stiprų emocinį stuburą, ypač mažesnių vaikų negalite palikti vienų, nes tada galioja džiunglių įstatymai ir priešokiais neišugdysite emocinio intelekto. Tai - ilgalaikis darbas, reikalaujantis daug pastangų. Taip yra su visais vaikais ir visomis vaikų socialinėmis grupėmis: suaugęs privalo būti greta, stebėti, įsikišti, padėti, diskutuoti. Sprendžiant patyčių problemą bent jau man kyla daugybė klausimų, neslėpsiu, kad apima ir neviltis. Bet guodžiu save, kad viskas, kas daroma, tame tarpe ir Savaitė be patyčių yra jau šis tas, kažkoks grūdas. Šis reiškinys gali būti stabdomas tik tuomet, kai vaikai ne tik girdi, bet ir mato bekompromisines suaugusiųjų nuostatas šio reiškinio atžvilgiu, pradedant valdžia, baigiant namų aplinka.
Nuoširdus ačiū septintokams ir jų auklėtojoms, atėjusiems į susitikimą su Biržų policijos komisariato darbuotoja V. Andžiene, 6a klasės mokiniams ir jų auklėtojai, išleidusiems lankstinuką SAVAITĖ BE PATYČIŲ, 8-9 tų klasių mokiniams ir kūno kultūros mokytojams, suorganizavusiems sportines varžybas. Komisijos narių vardu nuoširdžiai dėkoju ir kitiems bendruomenės nariams, kurie savo gerais darbais ir norais prisidėjo prie šios iniciatyvos.
Mokyklos socialinė pedagogė Ina Gaigalaitė
.
